LT/BG 11.19

Revision as of 12:16, 24 November 2017 by Modestas (talk | contribs) (Bhagavad-gita Compile Form edit)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Его Божественная Милость А.Ч. Бхактиведанта Свами Прабхупада


Tekstas 19

anādi-madhyāntam ananta-vīryam
ananta-bāhuṁ śaśi-sūrya-netram
paśyāmi tvāṁ dīpta-hutāśa-vaktraṁ
sva-tejasā viśvam idaṁ tapantam

Pažodinis vertimas

anādi — be pradžios; madhya — vidurio; antam — ar pabaigos; ananta — beribė; vīryam — šlovė; ananta — be galo daug; bāhum — rankų; śaśi — mėnulis; sūrya — ir saulė; netram — akys; paśyāmi — aš regiu; tvām — Tave; dīpta — liepsnojančią; hutāśa-vaktram — ugnį, sklindančią iš Tavo burnos; sva-tejasā — Savo spindesiu; viśvam — visatą; idam — šią; tapantam — kaitinantį.

Vertimas

Tu be pradžios, be vidurio ir be pabaigos. Beribė Tavo šlovė. Tavo rankų – nesuskaičiuojama daugybė, o saulė ir mėnuo – Tavo akys. Aš regiu iš Tavo burnos plūstančią liepsną ir matau kaip Savo spinduliais Tu degini visą visatą.

Komentaras

Šešioms Aukščiausiojo Dievo Asmens vertenybėms nėra nei galo, nei krašto. Šiame posme, kaip ir daugelyje kitų, kartojami tie patys žodžiai, tačiau pasak šventraščių, nuolatinis Kṛṣṇos šlovinimas nėra literatūrinis trūkumas. Sakoma, kad suglumus, pagavus nuostabai ar didelei ekstazei, vis kartojami tie patys žodžiai. Taigi kartojimasis nėra joks trūkumas.