LT/BG 18.47

Revision as of 06:56, 28 June 2018 by Vanibot (talk | contribs) (Vanibot #0019: LinkReviser - Revised links and redirected them to the de facto address when redirect exists)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 47

श्रेयान्स्वधर्मो विगुणः परधर्मात्स्वनुष्ठितात् ।
स्वभावनियतं कर्म कुर्वन्नाप्नोति किल्बिषम् ॥४७॥
śreyān sva-dharmo viguṇaḥ
para-dharmāt sv-anuṣṭhitāt
svabhāva-niyataṁ karma
kurvan nāpnoti kilbiṣam

Pažodinis vertimas

śreyān — geriau; sva-dharmaḥ — savo pareiga; viguṇaḥ — netobulai atlikta; para-dharmāt — nei svetima pareiga; su-anuṣṭhitāt — tobulai atlikta; svabhāva-niyatam — savai prigimčiai nurodytą; karma — darbą; kurvan — atliekantis; na — niekada; āpnoti — gauna; kilbiṣam — atoveikį už nuodėmes.

Vertimas

Geriau netobulai atlikti savo pareigą, negu imtis svetimos, net jeigu ir tobulai ją atliktumei. Pareigos, nurodytos atsižvelgiant į prigimtį, niekada nesukelia atoveikio už nuodėmes.

Komentaras

„Bhagavad-gītoje“ nurodytos pareigos pagal veiklos pobūdį. Kaip jau kalbėta ankstesniuose posmuose, brahmanų, kṣatriyų, vaiśyų ir śūdrų pareigos yra nurodomos pagal tą gamtos guṇą, kuri juos įtakoja. Nereikia imtis svetimų pareigų. Žmogus, iš prigimties linkstąs prie śūdros darbo, neturėtų dėtis brahmanu, net jeigu jis gimė brahmano šeimoje. Reikia dirbti tą darbą, kuris atitinka prigimtį. Nė vienas darbas nėra gėdingas, jeigu jį atliekame, stengdamiesi pasitarnauti Aukščiausiajam Viešpačiui. Pagal veiklos pobūdį brahmano pareigos, be abejonės, yra dorybės guṇos, tačiau jei žmogaus prigimtis nėra dorybės guṇos, jis neturėtų imituoti brahmano ir atlikti jo pareigą. Kṣatriyui, ar valdytojui, tenka nemaža nemalonių pareigų: kad nukautų priešus, jis turi griebtis smurto, o siekdamas diplomatinių tikslų kartais priverstas meluoti. Prievarta ir dviveidiškumas neišvengiami politikoje, tačiau kṣatriyui nedera atsisakyti savo pareigų ir stengtis atlikti brahmano pareigas.

Visada turime veikti taip, kad patenkintume Aukščiausiąjį Viešpatį. Pavyzdžiui, Arjuna buvo kṣatriyas. Jis svyravo – kautis su priešu, ar ne. Tačiau jei kovojame dėl Kṛṣṇos, Aukščiausiojo Dievo Asmens, bijoti, kad patirsime nuopuolį, nėra pagrindo. Komercinės veiklos srityje pirkliui irgi kartais tenka apgaudinėti, kad gautų pelno, nes neapgavęs pelno negausi. Kartais pirklys sako: „Mano mielas pirkėjau, aš neketinu pasipelnyti jūsų sąskaita“, tačiau visi žinome, kad pirklys, nieko nepelnydamas iš prekybos, nepragyventų. Taigi pirklio žodžius, kad jis neketina pasipelnyti mūsų sąskaita, tereikia suprasti kaip paprasčiausią gudrybę. Tačiau pirklys neturėtų manyti, kad privalo imtis brahmano pareigų, atsisakydamas savo profesijos, esą jis dėl savo veiklos pobūdžio priverstas meluoti. Tai nerekomenduojama. Jei savo darbu tarnauji Aukščiausiajam Dievo Asmeniui, neturi reikšmės, kas tu – kṣatriyas, vaiśyas ar śūdra. Netgi brahmanams, atliekantiems įvairiausius aukų atnašavimus, kartais tenka žudyti gyvulius, nes kartais juos reikia atnašauti kaip auką. Taip ir savo pareigą atliekantis kṣatriyas nužudydamas priešą neužsitraukia nuodėmės. Trečiame skyriuje visa tai buvo ryškiai ir išsamiai nušviesta. Reikia dirbti vardan Yajños, ar Viṣṇu, Aukščiausiojo Dievo Asmens. Bet koks darbas dėl asmeninio malonumo yra vergijos priežastis. Taigi kiekvienas žmogus turi imtis veiklos, kurią nulemia jį užvaldžiusi gamtos guṇa, ir dirbti teturėdamas vienintelį tikslą – tarnauti aukščiausiajam Aukščiausiojo Viešpaties reikalui.