LT/BG 5.26

Revision as of 09:03, 20 November 2017 by Modestas (talk | contribs) (Bhagavad-gita Compile Form edit)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Его Божественная Милость А.Ч. Бхактиведанта Свами Прабхупада


Tekstas 26

kāma-krodha-vimuktānāṁ
yatīnāṁ yata-cetasām
abhito brahma-nirvāṇaṁ
vartate viditātmanām

Pažodinis vertimas

kāma — iš troškimų; krodha — ir pykčio; vimuktānām — išsivadavusiems; yatīnām — šventiesiems; yata-cetasām — kurie visiškai suvaldė protą; abhitaḥ — netrukus; brahma-nirvāṇam — išsivadavimas patyrus Aukščiausiąjį; vartate — yra; vidita-ātmanām — tiems, kurie pažino save.

Vertimas

Kas neturi pykčio ir įveikė visus materialius troškimus, kas suvokė ir sudrausmino save, kas nuolat siekia tobulumo, tas netrukus išsivaduos, patirdamas Aukščiausiąjį.

Komentaras

Iš šventų asmenybių, visada siekiančių išsivaduoti, geriausia ta, kuri įsisąmonino Kṛṣṇą. Bhāgavatam patvirtina šią tiesą (4.22.39):

yat-pāda-paṅkaja-palāśa-vilāsa-bhaktyā
karmāśayaṁ grathitam udgrathayanti santaḥ
tadvan na rikta-matayo yatayo ‘pi ruddha-
sroto-gaṇās tam araṇaṁ bhaja vāsudevam

„Stenkis garbinti Vāsudevą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, su pasiaukojimu tarnaudamas Jam. Netgi didieji išminčiai nepajėgia valdyti juslių taip sėkmingai, kaip tie, kurie tarnaudami Viešpaties lotosinėms pėdoms patiria transcendentinę palaimą, taip pakirsdami giliai įsišaknijusį karminės veiklos troškimą.“

Troškimas mėgautis karminės veiklos rezultatais taip giliai įsišaknijęs sąlygotoje sieloje, kad net didieji išminčiai, nepaisant didžių pastangų, sunkiai užgniaužia tokius norus. Tačiau Viešpaties bhaktas, nuolat su pasiaukojimu tarnaujantis Kṛṣṇai ir daug pasiekęs savęs pažinimo srityje, netrukus išsivaduoja, patirdamas Aukščiausiąjį. Jis visada skendi transe, nes perprato savęs pažinimo mokslą. Galima pacituoti dar vieną posmą, analogišką ankstesniajam:

darśana-dhyāna-saṁsparśair
matsya-kūrma-vihaṅgamāḥ
svāny apatyāni puṣṇanti
tathāham api padma-ja

„Kad užaugintų savo palikuonis, žuvims, vėžliams ir paukščiams pakanka žvilgsnio, minties, prisilietimo. Taip ir Aš elgiuosi, o Padmaja!“

Kad užaugintų savo palikuonis, žuvims pakanka žiūrėti į juos. Vėžliui pakanka apie savuosius galvoti. Vėžlys padeda kiaušinius sausumoje, o pats vandenyje vis prisimena juos. Taip Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas, nors ir būdamas labai toli nuo Viešpaties buveinės, gali pasikelti į ją nuolatos galvodamas apie Viešpatį, t.y. atlikdamas Kṛṣṇos sąmonės veiklą. Materialios bėdos jo nekankina; toks būties būvis vadinamas brahma-nirvāṇa, o tai reiškia, kad žmogui, nuolat mintimis panirusiam į Aukščiausiąjį, materialios kančios nebeegzistuoja.