LT/BG 7.21

Revision as of 07:50, 24 November 2017 by Modestas (talk | contribs) (Bhagavad-gita Compile Form edit)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)
Его Божественная Милость А.Ч. Бхактиведанта Свами Прабхупада


Tekstas 21

yo yo yāṁ yāṁ tanuṁ bhaktaḥ
śraddhayārcitum icchati
tasya tasyācalāṁ śraddhāṁ
tām eva vidadhāmy aham

Pažodinis vertimas

yaḥ yaḥ — kas tik; yām yām — kokį tik; tanum — pusdievio pavidalą; bhaktah — garbintojas; śraddhayā — su tikėjimu; arcitum — garbinti; icchati — trokšta; tasya tasya — jam; acalām — tvirtą; śraddhām — tikėjimą; tām — tą; eva — tikrai; vidadhāmi — duodu; aham — Aš.

Vertimas

Aš esu kiekvieno širdy Supersielos pavidalu. Kai tik kam kyla noras garbinti kokį pusdievį, Aš įkvepiu tvirtą tikėjimą, kad jis galėtų pasišvęsti pasirinktai dievybei.

Komentaras

Dievas visiems suteikė nepriklausomybę, ir jei žmogus trokšta materialių malonumų, nuoširdžiai jų laukdamas iš materialaus pasaulio pusdievių, Aukščiausiasis Viešpats, kuris Supersielos pavidalu glūdi kiekvieno širdyje, tuojau suvokia žmogaus norus ir sudaro sąlygas juos išpildyti. Kaip aukščiausias visų gyvųjų esybių tėvas Jis nevaržo jų nepriklausomybės ir net sudaro sąlygas įgyvendinti jų materialius troškimus. Gali kilti klausimas: kodėl visagalis Dievas gyvosioms esybėms suteikia galimybę džiaugtis materialiu pasauliu ir tuo pačiu leidžia joms įkliūti į iliuzinės energijos spąstus? Atsakymas toks: jei Supersielos pavidalo Aukščiausiasis Viešpats nesudarytų tokių sąlygų, tai negalima būtų kalbėti apie jokią nepriklausomybę. Todėl Viešpats kiekvienam suteikia visišką nepriklausomybę – daryk ką nori, tačiau „Bhagavad-gītoje“ randame aukščiausią Jo nurodymą: mesk visus užsiėmimus ir visiškai atsiduok Man – tai žmogų padarys laimingą.

Ir gyvosios esybės, ir pusdieviai pavaldūs Aukščiausiojo Dievo Asmens valiai: gyvoji esybė negali vien savo noru garbinti pusdievio, o pusdievis be aukščiausios valios negali dovanoti malonių nė vienai gyvajai esybei. Sakoma: be Aukščiausiojo Dievo Asmens valios ir žolelė nesujudės. Paprastai materialiame pasaulyje kenčiantys žmonės sekdami Vedų raštų pamokymais kreipiasi į pusdievius. Žmogus, norintis vieno ar kito dalyko, garbina atitinkamą pusdievį, pvz.: ligoniui rekomenduojama garbinti Saulės dievą, siekiančiam mokslų – mokslo deivę Sarasvatī, o norinčiam gražios žmonos – Umą, Viešpaties Śivos žmoną. Taigi śāstros (Vedų raštai) rekomenduoja skirtingus būdus skirtingiems pusdieviams garbinti. Kadangi konkreti gyvoji esybė trokšta tam tikrų materialių gėrybių, Viešpats įkvepia jai stiprų troškimą siekti šių malonių iš tam tikro pusdievio, ir ji gauna tai, ko troško. Gyvosios esybės religinį jausmą tam tikram pusdieviui irgi įkvepia Aukščiausiasis Viešpats. Patys pusdieviai negali pažadinti gyvųjų esybių simpatijų, impulsą garbinti atitinkamus pusdievius žmogui duoda Kṛṣṇa, Aukščiausiasis Viešpats, arba Supersiela, esanti visų gyvųjų esybių širdyse. Iš esmės, pusdieviai – skirtingos Aukščiausio Viešpaties visatos kūno dalys, todėl jie nėra nepriklausomi. Vedų raštuose pasakyta: „Aukščiausiasis Dievo Asmuo Supersielos pavidalu taip pat yra ir pusdievio širdyje; tad gyvosios esybės troškimą Jis išpildo per pusdievį. Tačiau ir pusdievis, ir gyvoji esybė priklauso nuo aukščiausios valios – jie nėra savarankiški.“