LT/BG 13.23

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 23

उपद्रष्टानुमन्ता च भर्ता भोक्ता महेश्वरः ।
परमात्मेति चाप्युक्तो देहेऽस्मिन्पुरुषः परः ॥२३॥
upadraṣṭānumantā ca
bhartā bhoktā maheśvaraḥ
paramātmeti cāpy ukto
dehe ’smin puruṣaḥ paraḥ

Pažodinis vertimas

upadraṣṭā — liudininkas; anumantā — leidžiantysis; ca — taip pat; bhartā — šeimininkas; bhoktā — aukščiausias besimėgaujantis subjektas; mahā-īśvaraḥ — Aukščiausiasis Viešpats; parama-ātmā — Supersiela; iti — taip pat; ca — ir; api — tikrai; uktaḥ — sakoma; dehe — kūne; asmin — šiame; puruṣaḥ — besimėgaujantis subjektas; paraḥ — transcendentalus.

Vertimas

Šiame kūne glūdi dar ir kitas, transcendentalus besimėgaujantis subjektas – Viešpats, aukščiausias savininkas, kuris stebi ir leidžia. Jis vadinasi Supersiela.

Komentaras

Posmas teigia, kad Supersiela, nuolat lydinti individualią sielą, yra Aukščiausiojo Viešpaties reprezentacija. Supersiela – ne paprasta gyvoji esybė. Filosofai monistai pripažįsta tik vieną subjektą, pažįstantį kūną, ir mano, kad individuali siela nesiskiria nuo Supersielos. Norėdamas nušviesti šį klausimą, Viešpats sako, kad kiekviename kūne Jį atstovauja Paramātmā. Jis skiriasi nuo individualios sielos. Jis – para, transcendentalus. Individuali siela mėgaujasi tam tikrame veiklos lauke, tuo tarpu Supersiela egzistuoja kūne ne kaip ribotas besimėgaujantis subjektas ar kūno veiklos dalyvis, bet kaip aukščiausias besimėgaujantis subjektas, kuris stebi, prižiūri ir leidžia. Ji vadinasi ne ātmā, o Paramātmā. Ji – transcendentali. Taigi visiškai aišku, kad ātmā ir Paramātmā visiškai skirtingos. Supersielos, Paramātmos, rankos ir kojos yra visur, o individualios sielos – ne. Kadangi Paramātmā – Aukščiausiasis Viešpats, ji glūdi individualioje sieloje ir sankcionuoja jos norus gauti materialius malonumus. Be Aukščiausiosios Sielos leidimo individuali siela negali nieko. Individą vadina bhukta, globotiniu, o Viešpatį – bhokta, globėju. Gyvųjų esybių – nesuskaičiuojama daugybė, ir visose jose Viešpats glūdi kaip draugas.

Iš tikrųjų, kiekviena individuali gyvoji esybė – amžina neatskiriama Aukščiausiojo Viešpaties dalelė ir abu juos sieja labai artimos draugystės saitai. Tačiau gyvoji esybė linkusi nepaisyti Aukščiausiojo Viešpaties leidimų ir veikti savarankiškai, siekdama viešpatauti gamtoje. Ji turi šį polinkį, todėl vadinama Aukščiausiojo Viešpaties ribine energija. Gyvoji esybė gali egzistuoti ir materialioje, ir dvasinėje energijose. Kol ją sąlygoja materiali energija, Aukščiausiasis Viešpats, kaip draugas, Supersiela, būna su gyvąja esybe tam, kad padėtų jai sugrįžti į dvasinę energiją. Viešpats visada labai nori sugrąžinti ją į dvasinę energiją. Tačiau turėdama šiokią tokią nepriklausomybę, individuali esybė atsisakinėja kontaktų su dvasine šviesa. Piktnaudžiavimas nepriklausomybe ir yra priežastis, dėl kurios ji kovoja su sąlygojančia materialia gamta. Todėl Viešpats visada jai teikia nurodymus ir iš vidaus, ir iš išorės. Jo nurodymai iš išorės – „Bhagavad-gītos“ tiesos, o iš vidaus Jis stengiasi įtikinti gyvąją esybę, jog materiali veikla nesuteiks jai tikro džiaugsmo. „Mesk visa tai ir savo tikėjimą nukreipk į Mane. Tada būsi laimingas,“ – sako Jis. Taigi protingas žmogus, savo tikėjimą nukreipiantis į Paramātmą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, eina į palaimingą ir kupiną žinojimo amžiną gyvenimą.