LT/BG 2.12

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 12

न त्वेवाहं जातु नासं न त्वं नेमे जनाधिपाः ।
न चैव न भविष्यामः सर्वे वयमतः परम् ॥१२॥
na tv evāhaṁ jātu nāsaṁ
na tvaṁ neme janādhipāḥ
na caiva na bhaviṣyāmaḥ
sarve vayam ataḥ param

Pažodinis vertimas

na —niekada; tu —tačiau; eva —tikrai; aham —Aš; jātu —kada nors; na —ne; āsam —egzistavau; na —ne; tvam —tu; na —ne; ime —visi šie; jana-adhipāḥ —karaliai; na —niekada; ca —taip pat; eva —tikrai; na —ne; bhaviṣyāmaḥ —egzistuosime; sarve vayam —visi mes; ataḥ-param —ateityje.

Vertimas

Niekada nebuvo taip, kad neegzistuočiau Aš, tu ir visi šie karaliai, ir niekad nebus taip, kad mes nustosime buvę.

Komentaras

Vedose, „Kaṭha Upaniṣadoje“, bei „Śvetāśvatara Upaniṣadoje“ pasakyta, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo palaiko nesuskaičiuojamą daugybę gyvųjų esybių, atsižvelgdamas į skirtingą jų padėtį, individualią veiklą bei tos veiklos pasekmes. Be to, Aukščiausiasis Dievo Asmuo Savo pilnutiniais skleidiniais egzistuoja visų gyvųjų esybių širdyse. Tiktai šventieji, regintys vieną nedalomą Aukščiausiąjį Viešpatį visur ir anapus visko, išties pasiekia tobulą ir amžiną rimtį.

nityo nityānāṁ cetanaś cetanānām
eko bahūnāṁ yo vidadhāti kāmān
tam ātma-sthaṁ ye ‘nupaśyanti dhīrās
teṣāṁ śāntiḥ śāśvatī netareṣām

(„Kaṭha Upaniṣada“)

Ši Vedų tiesa perteikiama visiems pasaulio žmonėms – ne tiktai Arjunai, bet ir tiems, kurie dedasi labai mokytais, nors iš tikrųjų jų žinių kraitis labai menkas. Viešpats aiškiai sako, kad Jis Pats, Arjuna ir visi valdovai, susirinkę mūšio lauke – amžinos individualios būtybės, ir kad Viešpats visada palaiko individualias gyvąsias esybes, ar jos yra sąlygoto, ar išlaisvinto būvio. Aukščiausiasis Dievo Asmuo – aukščiausia individuali asmenybė, Arjuna – amžinasis Viešpaties palydovas, o visi susirinkę valdovai – individualios amžinos asmenybės. Neteisinga būtų manyti, kad jie neegzistavo praeityje kaip individai, ir kad jie – tik laikini. Jie buvo individualybės praeityje ir bus tokie ateityje – visada ir per amžius. Todėl nėra priežasties liūdėti.

Aukščiausias autoritetas Viešpats Kṛṣṇa čia neparemia māyāvādos teorijos, kuri teigia, kad māyos, iliuzijos, skraisčių atskirta individuali siela po išsivadavimo įsilies į beasmenį Brahmaną ir praras savo individualią egzistenciją. Teorija, teigianti, kad tik dėl savo sąlygotumo kalbame apie individualią būtį, čia irgi nesusilaukia pritarimo. Kṛṣṇa aiškiai sako, ir tai patvirtina Upaniṣados, kad tiek Viešpaties, tiek visų likusiųjų individualybės egzistuos amžinai. Šis Kṛṣṇos tvirtinimas – autoritetingas, nes Kṛṣṇos negali paveikti iliuzija. Jeigu individualybė objektyviai neegzistuotų, tai ir Kṛṣṇa taip pabrėžtinai nebūtų sakęs: „per amžius“. Māyāvādos teorijos šalininkai gali pateikti kitą argumentą: esą individualybė, apie kurią kalba Kṛṣṇa – ne dvasinė, o materiali. Net jei ir sutiktume su šiuo materialios individualybės argumentu, tai kaipgi išskirti Kṛṣṇos individualybę? Kṛṣṇa teigia, kad Jis buvo individualybė praeityje ir bus individualybė ateityje. Jis visaip, kaip tik gali patvirtina Savo individualybę ir skelbia, kad beasmenis Brahmanas yra Jam pavaldus. Kṛṣṇa visada yra dvasinė individualybė. Jeigu Jį laikyti paprasta sąlygota siela, turinčia individualią sąmonę, tuomet Jo „Bhagavad-gītā“ prarastų autoritetingo šventraščio vertę. Paprastas žmogus su keturiomis ydomis, būdingomis žmogiškai prigimčiai, negali išmokyti ko nors, kas būtų verta dėmesio. Gītā yra aukščiau už tokius „mokymus“. Nė viena pasaulietiška knyga negali prilygti „Bhagavad-gītai“. Jeigu Kṛṣṇą laikytume paprastu žmogumi, išblėstų Gītos svarba. Māyāvādžiai tvirtina, kad daugiskaita šiame posme vartojama sąlygiškai ir yra susijusi tik su kūnu. Tačiau ankstesnieji posmai jau smerkė kūnišką sampratą. Ar galėjo Krsna, sykį pasmerkęs kūniškąją gyvųjų esybių gyvenimo sampratą, tuojau pat vėl kelti tą plačiai įsigalėjusią klaidingą prielaidą dėl kūno? Taigi individualybė turi dvasinį pagrindą – tai patvirtina Śrī Rāmānuja bei kiti didieji ācāryos. Daugelis Gītos vietų aiškiai nurodo, kad dvasinį individualumą tegali suvokti Viešpaties bhaktai. Tiems, kurie pavydi Kṛṣṇai, kad Jis – Aukščiausiasis Dievo Asmuo, šio didžio kūrinio tikroji prasmė nesuvokiama. Nebhaktas, mėginantis suvokti Gītą, panašus į bitę, bandančią paragauti medaus iš uždaryto stiklainio. Neatidaręs stiklainio, medaus neparagausi. Taip ir slėpiningoji „Bhagavad-gītos“ prasmė tampa aiški tiktai bhaktams ir niekam kitam, – tvirtinama šios knygos ketvirtajame skyriuje. Kas pavydi Viešpačiui, kitaip sakant, nepripažįsta Jo egzistavimo, tas neturėtų Gītos net į rankas imti. Todėl, māyāvādžių pateikiami Gītos aiškinimai – didžiausias joje pateiktos tiesos iškraipymas. Viešpats Caitanya uždraudė mums skaityti māyāvādžių komentarus ir perspėjo, kad tas, kuris sutinka su māyāvādos filosofija, nebegali suvokti Gītos paslapties. Jeigu individualybė priklausytų tik materialiam pasauliui, tuomet Viešpaties mokymas taptų nereikalingas. Individuali siela visada skirtinga nuo Viešpaties, tai amžinas faktas, kurį, kaip anksčiau buvo minėta, patvirtina Vedos.