LT/BG 2.16

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 16

नासतो विद्यते भावो नाभावो विद्यते सतः ।
उभयोरपि दृष्टोऽन्तस्त्वनयोस्तत्त्वदर्शिभिः ॥१६॥
nāsato vidyate bhāvo
nābhāvo vidyate sataḥ
ubhayor api dṛṣṭo ’ntas
tv anayos tattva-darśibhiḥ

Pažodinis vertimas

na —niekada; asataḥ —neegzistuojančiojo; vidyate —yra; bhāvaḥ —buvimas; na —niekada; abhāvaḥ —kintamumas; vidyate —yra; sataḥ —amžino; ubhayoḥ —abiejų; api —tikrai; dṛṣṭaḥ —pastebėta; antaḥ —išvada; tu — tikrai; anayoḥ —jų; tattva —tiesą; darśibhiḥ —reginčiųjų.

Vertimas

Regintieji tiesą priėjo išvadą, kad tai, kas neegzistuoja [materialus kūnas] – nepastovu, o tai, kas amžina [siela] – nekinta. Šią išvadą jie padarė ištyrinėję abiejų reiškinių esmę.

Komentaras

Nuolatos besikeičiantis kūnas – laikinas. Šių laikų medicina pripažįsta, kad dėl įvairiausių ląstelių veiklos kūnas kinta kas akimirką – jis auga ir sensta. Tačiau dvasinė siela egzistuoja nuolatos, visada yra tokia pati; jai nedaro įtakos jokie kūno bei proto pokyčiai. Tuo materija ir skiriasi nuo dvasios. Pagal prigimtį kūnas nepastovus, o siela – amžina. Šią išvadą prieina visi regintys tiesą: ir impersonalistai, ir personalistai. „Viṣṇu Purāṇoje“ (2.12.38) teigiama, kad Viṣṇu ir Jo buveinės pačios savaime skleidžia dvasinės būties šviesą (jyotīṁṣi viṣṇur bhuvanāni viṣṇuḥ). Žodžiai tai, kas egzistuoja ir tai, kas neegzistuoja gali nurodyti tiktai dvasią ir materiją. Tokios nuomonės laikosi visi regintieji tiesą.

Taip Viešpats pradeda mokyti gyvąsias esybes, kurioms klaidinantį poveikį daro neišmanymas. Neišmanymas pašalinamas atkuriant amžiną ryšį tarp garbintojo ir garbinamo objekto ir suvokiant skirtumą tarp Aukščiausiojo Dievo Asmens ir Jo sudėtinių dalelių – gyvųjų esybių. Aukščiausiojo prigimtį galime suvokti nuodugniai tyrinėdami save, savo santykį su Juo suvokdami kaip dalies santykį su visuma. „Vedānta-sūtroje“ bei „Śrīmad-Bhāgavatam“ Aukščiausiasis vadinamas visų emanacijų šaltiniu. Šias emanacijas galima pažinti per aukštesniosios bei žemesniosios gamtos reiškinius. Gyvosios esybės priklauso aukštesniajai gamtai, – tai bus atskleista septintame skyriuje. Nors energija ir energijos šaltinis nesiskiria, tačiau šaltinis laikomas Aukščiausiuoju, o energija ar gamta – pavaldžia Jam. Taigi gyvosios esybės visada pavaldžios Aukščiausiam Viešpačiui kaip tarnas – šeimininkui, o mokinys – mokytojui. Kai užvaldo neišmanymas, šių akivaizdžių tiesų suvokti tampa neįmanoma, todėl siekdamas išsklaidyti neišmanymą bei apšviesti protą visų laikų visoms gyvosioms esybėms, Viešpats dėsto „Bhagavad-gītą“.