LT/BG 2.22

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 22

वासांसि जीर्णानि यथा विहाय
नवानि गृह्णाति नरोऽपराणि ।
तथा शरीराणि विहाय जीर्णा-
न्यन्यानि संयाति नवानि देही ॥२२॥
vāsāṁsi jīrṇāni yathā vihāya
navāni gṛhṇāti naro ’parāṇi
tathā śarīrāṇi vihāya jīrṇāny
anyāni saṁyāti navāni dehī

Pažodinis vertimas

vāsāṁsi —drabužius; jīrṇāni —senus ir sudėvėtus; yathā —lygiai kaip; vihāya —palikęs; navāni —naujus drabužius; gṛhṇāti —gauna; naraḥ —žmogus; aparāṇi —kitus; tathā —taip pat; śarīrāṇi —kūnus; vihāya —palikęs; jīrṇāni —senus ir niekam tikusius; anyāni —kitus; saṁyāti —tikrai gauna; navāni —naujus; dehī —įkūnytasis.

Vertimas

Kaip žmogus užsivelka naujus drabužius, nusimetęs sudėvėtus, taip ir siela gauna naujus materialius kūnus, palikusi senus ir nebenaudingus.

Komentaras

Tai, kad atomo dydžio individuali siela keičia kūnus – pripažintas faktas. Net šiuolaikiniai mokslininkai, netikintys sielos buvimu, bet kartu ir negalintys paaiškinti, kodėl iš širdies sklinda energija, turi pripažinti, kad kūnas nuolat kinta: kūdikis tampa vaiku, vaikas – jaunuoliu, o jaunuolis – seneliu. Praėjus senatvei, tokie pokyčiai iš naujo atsikartoja – tiktai jau kitame kūne. Tai paaiškinta viename ankstesniųjų posmų (2.13).

Sąlygas persikelti į kitą kūną atomo dydžio individualiai sielai sudaro Supersiela. Ji išpildo atomo dydžio sielos troškimą taip, kaip draugas išpildo draugo troškimą. Vedos, būtent „Muṇḍaka Upaniṣada“ bei „Śvetāśvatara Upaniṣada“, palygina sielą ir Supersielą su dviem vienas kitam artimais paukščiais, tupinčiais viename medyje. Vienas tų paukščių (individuali atomo dydžio siela) lesa medžio vaisius, o kitas (Kṛṣṇa) tiesiog stebi Savo draugą. Vienas iš paukščių – nors kokybės prasme jie tapatūs – susigundo materialaus medžio vaisiais, o kitas tiesiog stebi Savo draugo veiklą. Kṛṣṇa – stebintis paukštis, o Arjuna – lesantis. Nors jie ir draugai, vienas jų – šeimininkas, o kitas – tarnas. Kadangi atomo dydžio siela pamiršta šį ryšį, jai tenka nuolat persikelti iš vieno medžio į kitą, t.y. keisti kūnus. Jiva, siela, labai vargsta materialaus kūno medyje, bet kai tik ji, pavaldusis paukštis, antrąjį paukštį pasirenka aukščiausiu dvasiniu mokytoju – kaip pasielgė Arjuna, laisva valia atsidavęs Kṛṣṇai ir išklausęs Jo pamokymų, ji tuojau pat atsikrato sielvarto. Tai liudija ir „Muṇḍaka Upaniṣada“ (3.1.2), ir „Śvetāśvatara Upaniṣada“ (4.7):

samāne vṛkṣe puruṣo nimagno
‘nīśayā śocati muhyamānaḥ
juṣṭaṁ yadā paśyaty anyam īśam
asya mahimānam iti vīta-śokaḥ

„Nors abu paukščiai tupi viename medyje, lesantis paukštis yra prislėgtas rūpesčių bei liūdesio, nes jis ragauja to medžio vaisius. Bet pakanka kenčiančiam paukščiui atsigręžti į savo draugą, Viešpatį, ir išvysti Jo didybę, kai tą pačią akimirką jis atsikrato visų rūpesčių.“ Arjuna atsigręžia veidu į savo amžiną draugą – Kṛṣṇą, ir iš Jo išgirsta „Bhagavad-gītą“. Klausydamasis Kṛṣṇos, jis suvokia aukščiausiąją Viešpaties didybę ir atsikrato sielvarto.

Čia Viešpats pataria Arjunai nesisieloti dėl to, kad ir jo žilas senolis, ir jo mokytojas pakeis kūnus. Veikiau Arjuna turėtų tik pasidžiaugti, kad teisingame mūšyje nužudęs jų kūnus, jis suteiks jiems galimybę iš karto apsivalyti nuo atoveikio už įvairiausią kūnišką veiklą. Gyvybę dedantis ant aukuro ar atiduodantis ją teisingame mūšyje akimirksniu apsivalo nuo atoveikio už kūnišką veiklą ir pasikelia į aukštesnę būties pakopą. Taigi sielvartauti Arjuna neturėjo pagrindo.