LT/BG 2.61

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 61

तानि सर्वाणि संयम्य युक्त आसीत मत्परः ।
वशे हि यस्येन्द्रियाणि तस्य प्रज्ञा प्रतिष्ठिता ॥६१॥
tāni sarvāṇi saṁyamya
yukta āsīta mat-paraḥ
vaśe hi yasyendriyāṇi
tasya prajñā pratiṣṭhitā

Pažodinis vertimas

tāni — tas jusles; sarvāṇi — visas; saṁyamya — valdydamas; yuktaḥ — užsiėmęs; āsīta — turi būti; mat-paraḥ — susietas su Manimi; vaśe — visiškai suvaldytos; hi — tikrai; yasya — tas, kurio; indriyāṇi — juslės; tasya — jo; prajñā — sąmonė; pratiṣṭhitā — tvirta.

Vertimas

Tvirto intelekto žmogumi laikomas tas, kuris suturi savo jusles visiškai jas valdydamas, o sąmonę sutelkia į Mane.

Komentaras

Aukščiausias yogos tobulumas – Kṛṣṇos sąmonė. Tai aiškiai sako posmas. Neįsisąmoninus Kṛṣṇos, juslių suvaldyti neįmanoma. Aukščiau buvo pasakota, kad didis išminčius Durvāsā Munis, be jokio pagrindo didžiuodamasis, susipyko su Mahārāja Ambarīṣa ir negalėjo suvaldyti savo jausmų. Kita vertus, nors karalius nebuvo toks galingas yogas, kaip išminčius, tačiau būdamas Viešpaties bhaktas, jis kentė neteisingus kaltinimus nepratardamas nė žodžio, todėl ir laimėjo. Karalius sugebėjo susivaldyti, nes pasižymėjo savybėmis, kurios yra aprašytos „Śrīmad-Bhāgavatam“ (9.4.18–20):

sa vai manaḥ kṛṣṇa-padāravindayor
vacāṁsi vaikuṇṭha-guṇānuvarṇane
karau harer mandira-mārjanādiṣu
śrutiṁ cakārācyuta-sat-kathodaye
mukunda liṅgālaya-darśane dṛśau
tad-bhṛtya-gātra-sparśe ‘ṅga-saṅgamam
ghrāṇaṁ ca tat-pāda-saroja-saurabhe
śrīmat-tulasyā rasanāṁ tad-arpite
pādau hareḥ kṣetra-padānusarpaṇe
śiro hṛṣīkeśa-padābhivandane
kāmaṁ ca dāsye na tu kāma-kāmyayā
yathottamaśloka janāśrayā ratiḥ

„Karalius Ambarīṣa sutelkė visas savo mintis į Viešpaties Krsnos lotosines pėdas, kalbą skyrė Viešpaties buveinei apibūdinti, rankomis tvarkė Viešpaties šventyklą, ausimis jis klausėsi pasakojimų apie Viešpaties pramogas, akimis žvelgė į Viešpaties pavidalą, kūnu liesdavo bhakto kūną, nosimi uodė Viešpaties lotosinėms pėdoms paaukotų gėlių aromatą, liežuviu ragavo Viešpačiui pasiūlytų tulasī lapelių skonį, kojomis keliaudavo į šventą vietą, kurioje buvo Viešpaties šventykla, galvą lenkdavo prieš Viešpatį, o visus savo norus susiejo su Viešpaties norais . . . Visos šios savybės leido jam tapti Viešpaties mat-para bhaktu.“

Šiuo atveju labai svarbus žodis mat-para. Kaip galima tapti mat-para, rodo Mahārājos Ambarīṣos gyvenimas. Didis eruditas ir ācārya, priklausęs mat-para linijai, Śrīla Baladeva Vidyābhūṣaṇa pastebi: mad-bhakti- prabhāvena sarvendriya-vijaya-pūrvikā svātma dṛṣṭiḥ sulabheti bhāvaḥ. „Visiškai suvaldyti jusles įmanoma tiktai pasiaukojimo tarnystės Kṛṣṇai jėga.“ Todėl tai iliustruojant kartais pateikiamas toks pavyzdys: kaip ugnis viską sudegina kambaryje, taip ir Viešpats Viṣṇu, glūdintis yogo širdyje, sudegina visas ten esančias nešvarybes. Beje, ir „Yoga-sūtroje“ nurodoma medituoti Viṣnu, o ne tuštumą. Tariamieji yogai, kurie nemedituoja Viṣṇu lygio objektų, tik tuščiai švaisto savo laiką, bergždžiai siekdami išvysti kokią nors fantasmagoriją. Mes privalome įsisąmoninti Kṛṣną – būti atsidavę Dievo Asmeniui. Toksai tikrosios yogos tikslas.