LT/BG 6.10

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 10

योगी युञ्जीत सततमात्मानं रहसि स्थितः ।
एकाकी यतचित्तात्मा निराशीरपरिग्रहः ॥१०॥
yogī yuñjīta satatam
ātmānaṁ rahasi sthitaḥ
ekākī yata-cittātmā
nirāśīr aparigrahaḥ

Pažodinis vertimas

yogī — transcendentalistas; yuñjīta — turi sutelkti mintis į Kṛṣṇą; satatam — nuolat; ātmānam — pats (kūnu, protu ir savuoju „aš“); rahasi — nuošalioje vietoje; sthitaḥ — būdamas; ekākī — vienas; yata-citta-ātmā — visada būdamas dėmesingo proto; nirāśīḥ — nesižavintis nieku kitu; aparigrahaḥ — atsikratęs nuosavybės jausmo.

Vertimas

Transcendentalistas savo kūno, proto ir savojo „aš“ veiklą visada turi sieti su Aukščiausiuoju. Jis turi gyventi vienas nuošalioje vietoje ir visada atidžiai valdyti savo protą. Jis turi atsikratyti troškimų bei nuosavybės jausmo.

Komentaras

Kṛṣṇą galima pažinti skirtingu lygiu: suvokti Jį kaip Brahmaną, Paramātmą arba kaip Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Trumpai tariant, Kṛṣṇos sąmonė – tai nuolatinė transcendentinė meilės tarnystė Viešpačiui. Tačiau tie, kuriuos labiau traukia beasmenis Brahmanas arba lokalizuota Supersiela, iš dalies irgi įsisąmonino Kṛṣṇą, nes beasmenis Brahmanas – tai dvasinis Kṛṣṇos spindėjimas, o Supersiela – visa persmelkianti dalinė Kṛṣṇos ekspansija. Taigi ir impersonalistas, ir medituotojas, nors ir ne tiesiogiai, bet vis dėlto yra įsisąmoninęs Kṛṣṇą. Didžiausias transcendentalistas yra tas, kuris tiesiogiai įsisąmonino Kṛṣṇą, nes toks bhaktas žino, apie ką kalbama, kai sakoma „Brahmanas“ ir „Paramātmā“. Jis tobulai išmano Absoliučią Tiesą, o tuo tarpu impersonalistas ir yogas medituotojas dar ne iki galo įsisąmonino Kṛṣṇą.

Vis dėlto čia jiems nurodoma ir toliau siekti užsibrėžto tikslo, kad anksčiau ar vėliau kiekvienas jų prieitų aukščiausią tobulumą. Svarbiausia transcendentalistui – visą laiką sutelkti mintis į Kṛṣṇą. Reikia visada mąstyti apie Kṛṣṇą ir nė akimirkai Jo neužmiršti. Proto sutelkimas į Aukščiausiąjį vadinasi samādhi, arba transas. Norint sutelkti protą, reikia visą laiką gyventi nuošalioje vietoje ir šalintis dėmesį blaškančių išorės objektų. Reikia atidžiai vengti nepalankių sąlygų, kurios gali turėti įtakos dvasinei savivokai, ir pasirinkti palankias. Žmogus labai ryžtingai turi atsisakyti nereikalingų materialių daiktų, kurie saisto jį skatindami nuosavybės jausmą.

Visi tie tobulumai ir atsargumo priemonės iki galo įgyvendinami, kai žmogus tiesiogiai kreipiasi į Kṛṣṇos sąmonę, nes tiesioginė Kṛṣṇos sąmonė – tai savęs atsisakymas, kas beveik neleidžia prabilti materialios nuosavybės instinktui. Śrīla Rūpa Gosvāmis Kṛṣṇos sąmonę apibūdina taip:

anāsaktasya viṣayān
yathārham upayuñjataḥ
nirbandhaḥ kṛṣṇa-sambandhe
yuktaṁ vairāgyam ucyate
prāpañcikatayā buddhyā
hari-sambandhi-vastunaḥ
mumukṣubhiḥ parityāgo
vairāgyaṁ phalgu kathyate

„Kas prie nieko neprisirišęs, bet tuo pat metu viską panaudoja tarnaudamas Kṛṣṇai, tas tikrai iškilo aukščiau nuosavybės jausmo. Kita vertus, nevisiškai atsižadėjęs yra tas, kuris atmeta visus daiktus, nenutuokdamas apie jų ryšį su Kṛṣna.“ („Bhakti-rasāmṛta-sindhu“ 2.255–256)

Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus puikiai žino, jog viskas priklauso Kṛṣṇai, todėl jis neturi nuosavybės jausmo ir nieko negeidžia sau. Jis moka pasirinkti tai, kas naudinga Kṛṣṇos sąmonei, ir atmesti tai, kas jai nepalanku. Toks žmogus visada yra nuošaly nuo materijos, nes gyvena transcendentiškai. Jis visada vienas, nes jo ničniekas nesieja su žmonėmis, kurie nepasiekė Kṛṣṇos sąmonės. Todėl Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus – tobulas yogas.