LT/BG 7.23

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 23

अन्तवत्तु फलं तेषां तद्भवत्यल्पमेधसाम् ।
देवान्देवयजो यान्ति मद्भक्ता यान्ति मामपि ॥२३॥
antavat tu phalaṁ teṣāṁ
tad bhavaty alpa-medhasām
devān deva-yajo yānti
mad-bhaktā yānti mām api

Pažodinis vertimas

anta-vat — netvarūs; tu — tačiau; phalam — vaisiai; teṣām — jų; tat — tie; bhavati — tampa; alpa-medhasām — tų, kurių menka nuovoka; devān — pas pusdievius; deva-yajaḥ — pusdievių garbintojai; yānti — eina; mat — Mano; bhaktāḥ — bhaktai; yānti — eina; mām — pas Mane; api — taip pat.

Vertimas

Menkos nuovokos žmonės garbina pusdievius, o to garbinimo vaisiai – riboti bei laikini. Pusdievių garbintojai eina į pusdievių planetas, bet Mano bhaktai galiausiai pasiekia aukščiausiąją Mano planetą.

Komentaras

Kai kurie „Bhagavad-gītos“ komentatoriai tvirtina, kad žmogus, garbinantis pusdievį, gali pasiekti Aukščiausiąjį Viešpatį, tačiau čia aiškiai pasakyta, kad pusdievių garbintojai eina į skirtingas pusdievių planetų sistemas, kuriose gyvena įvairūs pusdieviai, pvz.: Saulės garbintojas eina į Saulę, Mėnulio garbintojas – į Mėnulį. O štai norintieji garbinti kurį nors kitą pusdievį, pvz. Indrą, patenka į jo planetą. Negalima pasakyti, jog nesvarbu, kokį pusdievį garbintum, vis tiek pasieksi Aukščiausiąjį Dievo Asmenį. Posmas paneigia tokį teiginį, nes juk aiškiai pasakyta, kad pusdievių garbintojai eina į skirtingas materialaus pasaulio planetas, o Aukščiausiojo Viešpaties bhaktai eina tiesiog į aukščiausiąją Dievo Asmens planetą.

Gali būti pateiktas toks argumentas: jei pusdieviai – skirtingos Aukščiausiojo Viešpaties kūno dalys, tai garbinant juos turėtų būti pasiekiamas tas pats tikslas, kaip ir garbinant Aukščiausiąjį Viešpatį. Tačiau pusdievių garbintojai yra menkos nuovokos, nes nežino, kuriai kūno daliai reikia tiekti maistą. Kai kurie jų tokie kvaili, jog net tvirtina, kad yra daug kūno dalių, kurias galima pamaitinti, ir kad tam yra daug būdų. Bet tie būdai nepatikimi. Ar galima pamaitinti kūną per ausis ar akis? Tokie žmonės nežino, kad pusdieviai – skirtingos Aukščiausiojo Viešpaties visatos kūno dalys, ir dėl savo neišmanymo tiki, kad kiekvienas pusdievis yra savarankiškas Dievas ir Aukščiausiojo Viešpaties varžovas.

Ne tik pusdieviai, bet ir paprastos gyvosios esybės yra Aukščiausiojo Viešpaties dalys. „Śrīmad-Bhāgavatam“ pasakyta, kad brahmanai yra Aukščiausiojo Viešpaties galva, kṣatriyai – rankos, vaiśyai – juosmuo, śūdros – kojos, kad kiekviena dalis atlieka jai skirtą funkciją. Jeigu žmogus, nepaisant jo užimamos padėties, žino, kad ir pusdieviai, ir jis pats – neatskiriamos Aukščiausiojo Viešpaties dalelės, tai jo žinojimas tobulas. Bet šito nesuvokiantis pasiekia planetas, kuriose gyvena įvairūs pusdieviai. Bhaktas pasiekia kitą tikslą.

Pusdievių palaiminimų rezultatai – netvarūs, nes ir materialaus pasaulio planetos, ir patys pusdieviai, ir jų garbintojai nėra amžini. Todėl posme aiškiai pasakyta, kad viskas, kas gaunama garbinant pusdievius – laikina, kad pusdievius garbina tik menkos nuovokos gyvoji esybė. Kadangi tyras Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas pasiaukojęs tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui, jis pasiekia amžiną, palaimingą ir kupiną visiško žinojimo būtį. Taigi, tikslai, kuriuos pasiekia jis ir pusdievių garbintojas – skirtingi. Aukščiausiasis Viešpats beribis. Jo malonė – neišsenkanti, o gailestingumas – begalinis. Todėl malonė, kurią Jis teikia Savo tyriems bhaktams, neturi ribų.