LT/Prabhupada 0441 - Krišna yra aukščiausias, o mes - fragmentinės Jo dalys



Lecture on BG 2.8-12 -- Los Angeles, November 27, 1968

Atsidavusysis: „Aukščiausiasis Dievo asmuo yra Aukščiausioji Individuali Asmenybė, o Ardžuna, amžini Viešpaties bendražygiai ir visi ten susirinkę karaliai yra individualios amžinos asmenybės. Nėra taip, kad praeityje jie neegzistavo kaip individai, nėra ir taip, kad jie nepasiliks amžinais asmenimis. Jų individualybė egzistavo praeityje, ir jų individualybė egzistuos ateityje, be jokių pertraukų. Todėl nėra jokios priežasties raudoti dėl bet kurios iš individualių gyvųjų būtybių. Mayavados arba impersonali teorija teigia, kad po išsilaisvinimo individuali siela, atskira māyos arba iliuzijos apdangalo, susilies su beasmeniu Brahmanu be individualaus egzistavimo...“

Prabhupāda: Taigi mayavadžiai sako, jog ši individualybė - tai māyā. Taigi jų samprata yra tokia, jog dvasia, visa dvasia yra neapibrėžta masė. Jų teorija - ghaṭākāśa poṭākāśa. Ghaṭākāśa poṭākāśa reiškia... Visai kaip dangus. Dangus yra erdvė, beasmenė erdvė. Taigi puode, vandens inde arba ąsotyje, kuris uždarytas... Ąsotyje taip pat yra dangus, nedidelis dangus. Kai tik ąsotis sudaužytas, išorėje esantis didesnis dangus ir mažasis dangus, esantis ąsotyje, susimaišo. Tai - Mayavados teorija. Tačiau ši analogija negali būti pritaikyta. Analogija reiškia panašumo taškai. Tai - analogijos dėsnis. Dangus negali būti palygintas... Ąsotyje esantis mažasis dangus negali būti palyginamas su gyvąja esybe. Jis - marerialus, materija. Dangus yra materija, o individuali gyvoji esybė yra dvasia. Tad kaip galite taip sakyti? Visai kaip nedidelė skruzdelė yra dvasinė siela. Ji turi savo individualybę. Tačiau didelis negyvas akmuo, kalva ar kalnas neturi individualybės. Taigi materija neturi individualybės. Dvasia turi individualybę. Taigi jeigu skiriasi panašumo taškai, negali būti jokios analogijos. Tai - analogijos dėsnis. Taigi negalite lyginti materijos ir dvasios. Todėl ši analogija - klaidinga. Ghaṭākāśa poṭākāśa. Tuomet kitas įrodymas yra Bhagavad Gitoje. Krišna sako: mamaivāṁśo jīva-bhūta (BG 15.7).. „Šios individualios sielos yra neatsiejamos Mano dalelės.“ Jīva-loke sanātanaḥ. Ir jos yra amžinos. Tai reiškia, jog jos amžinai yra neatsiejamos dalelės. Tuomet, kai... Kaip gali ši Mayavados teorija būti palaikoma, jog dėl māyos, dėl to, jog juos apgaubė māya, dabar jie tapo individualūs, atskiri, tačiau kai māyos uždangalas bus nuimtas, jie susimaišys tarsi mažasis ąsotyje esantis dangus su didžiuoju dangumi? Taigi ši analogija yra klaidinga, žvelgiant iš loginio požiūrio taško, taip pat ir žvelgiant iš autentiško vedinio požiūrio taško. Jos - amžini fragmentai. Bhagavad Gitoje yra daugybė kitų įrodymų. Bhagavad Gitoje sakoma, jog dvasia negali būti suskaldyta. Tad jeigu sakote, jog dėl māyos dvasia tapo suskaldyta, tai neįmanoma. Ji negali būti suskaldyta. Visaip kaip jūs suplėšytumėte vieną popieriaus lapą į mažas daleles, tai įmanoma, nes popierius yra materija, tačiau dvasiškai tai neįmanoma. Dvasiškai, amžinai fragmentai yra fragmentai, o Aukščiausiasis yra Aukščiausiasis. Krišna yra Aukščiausiasis, o mes - fragmentinės dalys. Mes amžinai esame fragmentai. Bhagavad Gitoje skirtingose vietose tai šauniai paaiškinama. Prašau jūsų visų turėti šią Bhagavad Gitos kopiją, kiekvieno jūsų, labai atidžiai ją perskaitykite. Artėjantį rugsėjį bus egzaminas. Žinoma, tai savanoriška. Tačiau prašau jūsų pasiruošti egzaminui kitam rugsėjui. Tas, kuris išlaikys egzaminą, gaus Bhakti-śāstrī titulą. Ar jau išdalinote... Taip, tęskite.

Atsidavusysis: „Čia nepalaikoma ir teorija, jog mes tik galvojame apie individualumą šioje sąlygoje būklėje. Krišna aiškiai sako, jog ateityje taip pat Viešpaties individualumas ir kitų...“ Prabhupāda: Krišna niekada nesako, jog po išlaisvinimo šios individualios sielos susilies su Aukščiausiuoju Viešpačiu. Krišna to niekada nesako Bhagavad Gitoje.