LT/BG 18.66
Tekstas 66
- sarva-dharmān parityajya
- mām ekaṁ śaraṇaṁ vraja
- ahaṁ tvāṁ sarva-pāpebhyo
- mokṣayiṣyāmi mā śucaḥ
Pažodinis vertimas
sarva-dharmān — visų atmainų religijas; parityajya — atmesdamas; mām — Man; ekam — vienam; śaraṇam — atsidavimo; vraja — siek; aham — Aš; tvām — tave; sarva — nuo visų; pāpebhyaḥ — atoveikių už nuodėmes; mokṣayiṣyāmi — išvaduosiu; mā — ne; śucaḥ — baiminkis.
Vertimas
Atmesk visų atmainų religijas ir tiesiog atsiduok Man. Aš išgelbėsiu tave nuo atoveikio už visas nuodėmes. Nesibaimink.
Komentaras
Viešpats apibūdino įvairius žinojimo ir religijos procesus: žinias apie Aukščiausiąjį Brahmaną, apie Supersielą, apie įvairius luomus ir socialinio gyvenimo skyrius, papasakojo apie sannyāsą, atsižadėjimą ir neprisirišimą, apie juslių bei proto valdymą, apie meditaciją etc. Jis visapusiškai apibūdino įvairių tipų religijas. O dabar, apibendrindamas „Bhagavad-gītos“ turinį, Viešpats sako, kad Arjuna privalo atmesti visus jam išaiškintus procesus ir tiesiog atsiduoti Kṛṣṇai – tai išgelbės jį nuo atoveikio už visas nuodėmes, nes Viešpats žada Pats jį apsaugoti.
Septintame skyriuje buvo pasakyta, kad garbinti Viešpatį Kṛṣṇą gali tik tas, kuris išsivadavo nuo atoveikio už visas nuodėmes. Gali atrodyti, kad tol, kol neišsivaduoji nuo atoveikio už visas nuodėmes, negalima įsijungti į atsidavimo procesą. Tačiau abejones išsklaido šis posmas: jei kol kas dar neišsivadavai nuo atoveikio už visas nuodėmes, atsidavimo Śrī Kṛṣṇai procese savaime išsivaduosi. Papildomos pastangos, norint išsivaduoti nuo atoveikio už nuodėmes, nėra būtinos. Tereikia neabejojant pripažinti Kṛṣṇą aukščiausiu visų gyvųjų esybių išganytoju, ir su tikėjimu bei meile Jam atsiduoti.
Atsidavimo Kṛṣṇai procesas aprašytas „Hari-bhakti-vilāsoje“ (11.676):
- ānukūlyasya saṅkalpaḥ
- prātikūlyasya varjanam
- rakṣiṣyatīti viśvāso
- goptṛtve varanaṁ tathā
- ātma-nikṣepa-kārpaṇye
- ṣaḍ-vidhā śaraṇāgatiḥ
Pagal pasiaukojimo proceso reikalavimus reikia išpažinti tuos religinius principus, kurie ilgainiui atves prie pasiaukojimo tarnystės Viešpačiui. Galima vykdyti tam tikras pareigas pagal veiklos pobūdį, priklausomai nuo to, kokiai socialinei grupei priklausai, tačiau veltui darbuojasi tas, kuris vykdydamas pareigas nepriartėja prie Kṛṣṇos sąmonės. Reikia vengti visko, kas neveda į tobulą Kṛṣṇos sąmonės būvį, ir tikėti, kad bet kokiomis aplinkybėmis Kṛṣṇa apsaugos nuo visų sunkumų. Nėra jokio reikalo rūpintis, kaip palaikyti gyvybę – tuo pasirūpins Kṛṣṇa. Mes privalome suvokti savo bejėgiškumą ir vieninteliu gyvenimo pažangos pagrindu laikyti Kṛṣṇą. Kai tik žmogus rimtai atsideda pasiaukojimo tarnystei visiškai suvokdamas Kṛṣṇą, jis tuojau pat nusiplauna visas materialios gamtos nešvarybes. Egzistuoja įvairūs religijos keliai ir apsivalymo būdai, pagrįsti žinojimo gilinimu, meditacija pagal mistinės yogos sistemą etc., tačiau tam, kuris atsiduoda Kṛṣṇai, tiek daug metodų praktikuoti nereikia. Pakanka atsiduoti Kṛṣṇai ir bus išvengta beprasmio laiko švaistymo. Taip greitai pažengiama į priekį ir išsivaduojama nuo atoveikio už visas nuodėmes.
Mus turėtų žavėti nuostabus Kṛṣṇos pavidalas. Aukščiausiąjį Dievo Asmenį vadina „Kṛṣṇa“, nes Jis yra visų patraukliausias. Laimingas tas, kuris susižavėjo kupinu grožio, visų galingiausiu ir visagaliu Kṛṣṇa. Yra įvairių rūšių transcendentalistų: vieni jų ypač žavisi beasmeniu Brahmanu, kitus labiau traukia Supersielos aspektas etc., tačiau tas, kurį traukia asmeniškas Aukščiausiojo Dievo Asmens aspektas ir, visų pirma, Aukščiausiasis Dievo Asmuo, Patsai Kṛṣṇa, yra visų tobuliausias transcendentalistas. Kitaip sakant, sąmoninga pasiaukojimo tarnystė Kṛṣṇai – tai visų slaptingiausia žinojimo dalis, – tokia visos „Bhagavad-gītos“ esmė. Transcendentalistais vadinami tiek karma-yogai ir filosofai empirikai, tiek mistikai ir bhaktai, tačiau tyras bhaktas – visų geriausias. Labai svarbią reikšmę turi žodžiai mā śucaḥ: „Nebijok, nesvyruok, liaukis nerimavęs.“ Žmogų gali sugluminti tai, kad reikia atmesti visų formų religijas ir tiesiog atsiduoti Kṛṣṇai, tačiau nerimauti nėra pagrindo.