LT/BG 18.74
Tekstas 74
- सञ्जय उवाच
- इत्यहं वासुदेवस्य पार्थस्य च महात्मनः ।
- संवादमिममश्रौषमद्भुतं रोमहर्षणम् ॥७४॥
- sañjaya uvāca
- ity ahaṁ vāsudevasya
- pārthasya ca mahātmanaḥ
- saṁvādam imam aśrauṣam
- adbhutaṁ roma-harṣaṇam
Pažodinis vertimas
sañjayaḥ uvāca — Sañjaya tarė; iti — tuo būdu; aham — aš; vāsudevasya — Kṛṣṇos; pārthasya — ir Arjunos; ca — taip pat; mahā-ātmanaḥ — didžios sielos; saṁvādam — pokalbį; imam — šį; aśrauṣam — išgirdau; adbhutam — nuostabų; roma-harṣaṇam — nuo kurio plaukai šiaušiasi.
Vertimas
Sañjaya tarė: Tokį girdėjau dviejų didžių sielų – Kṛṣṇos ir Arjunos pokalbį. Tai, ką išgirdau, buvo taip įstabu, kad man šiaušiasi plaukai.
Komentaras
„Bhagavad-gītos“ pradžioje Dhṛtarāṣṭra klausė savo patarėją Sañjayą: „Kas vyksta Kurukṣetros mūšio lauke?“ Visa, kas ten vyko, buvo apreikšta Sañjayos širdžiai jo dvasinio mokytojo, Vyāsos, malone, ir jis galėjo ištisai atpasakoti mūšio eigą. Tai buvo įstabiausias pokalbis, nes tokio svarbaus pokalbio tarp dviejų didžių sielų dar niekada nėra buvę ir niekada nebus. Įstabus jis buvo tuo, kad Aukščiausiasis Dievo Asmuo pasakojo apie Save ir Savo energijas gyvajai esybei, Arjunai, didžiam Viešpaties bhaktui. Jei mėgindami pažinti Kṛṣṇą seksime Arjunos pėdomis, gyvenime mus lydės laimė ir sėkmė. Sañjaya tai numanė, o kai ėmė suprasti, perpasakojo pokalbį Dhṛtarāṣṭrai. Išvada turėtų būti tokia: kur Kṛṣṇa ir Arjuna – ten pergalė.