LT/BG 2.18

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 18

अन्तवन्त इमे देहा नित्यस्योक्ताः शरीरिणः ।
अनाशिनोऽप्रमेयस्य तस्माद्युध्यस्व भारत ॥१८॥
antavanta ime dehā
nityasyoktāḥ śarīriṇaḥ
anāśino ’prameyasya
tasmād yudhyasva bhārata

Pažodinis vertimas

anta-vantaḥ —netvarūs; ime —visi šie; dehāḥ —materialūs kūnai; nityasya —amžinai egzistuojančios; uktāḥ —sakoma; śarīriṇaḥ —įkūnytos sielos; anāśinaḥ —niekada nesunaikinamos; aprameyasya —neišmatuojamos; tasmāt —todėl; yudhyasva —kovok; bhārata —o Bharatos aini.

Vertimas

Nesunaikinamos, neišmatuojamos ir amžinos gyvosios esybės materialus kūnas pasmerktas žūti, todėl kovok, o Bharatos aini.

Komentaras

Pagal prigimtį materialus kūnas – netvarus. Ar jis sunyks tuojau, ar po šimto metų – tai tik laiko klausimas. Išsaugoti kūną neapibrėžtam laikui neįmanoma. Tuo tarpu dvasinė siela tokia maža, kad joks priešas negali jos net pamatyti, o ką jau kalbėti apie sunaikinimą. Kaip minėta ankstesniame posme, ji tokia maža, kad niekas nežino, kaip išmatuoti jos dydį. Gyvąją esybę, tokią, kokia ji yra, sunaikinti neįmanoma, o materialaus kūno neįmanoma išsaugoti amžinai ir net išlaikyti ilgesnį laiką – todėl ir šiuo, ir kitu požiūriu nėra dėl ko sielotis. Mikroskopinė dvasinės visumos dalelė užsitarnauja materialų kūną savo darbais, todėl reikia laikytis religijos principų. „Vedānta-sūtroje“ gyvoji esybė apibrėžiama kaip šviesa, nes ji - sudėtinė aukščiausios šviesos dalelė. Kaip saulės šviesa palaiko visos visatos egzistavimą, taip sielos šviesa palaiko materialų kūną. Kai tik dvasinė siela išeina iš materialaus kūno, pastarasis ima irti. Vadinasi, ne kas kita, o būtent dvasinė siela palaiko materialaus kūno egzistavimą. Pats kūnas nieko vertas. Arjunai patariama kautis ir neišduoti religijos materialiais, kūniškais sumetimais.