LT/BG 2.19

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 19

य एनं वेत्ति हन्तारं यश्चैनं मन्यते हतम् ।
उभौ तौ न विजानीतो नायं हन्ति न हन्यते ॥१९॥
ya enaṁ vetti hantāraṁ
yaś cainaṁ manyate hatam
ubhau tau na vijānīto
nāyaṁ hanti na hanyate

Pažodinis vertimas

yaḥ —tas, kuris; enam —šitą; vetti —žino kaip; hantāram —žudiką; yaḥ —tas, kuris; ca —taip pat; enam —šitą; manyate —galvoja esant; hatam —nužudytą; ubhau —abu; tau —jie; na —niekada; vijānītaḥ —žinantys; na —niekada; ayam —ši; hanti —žudo; na —nei; hanyate —žūva.

Vertimas

Žinojimo neturi nei tas, kuris mano, jog gyvoji esybė gali ką nors nužudyti, nei tas, kuris mano, kad ji pati gali būti nužudyta – nes „aš“ nei žudo, nei pats žūva.

Komentaras

Privalome žinoti, kad įkūnyta gyvoji esybė nežūva, kai jos kūnas sužeidžiamas mirtinais ginklais. Dvasinė siela tokia maža, kad jos neįmanoma sunaikinti jokiu materialiu ginklu, ką akivaizdžiai parodys tolesni posmai. Jau dėl savo dvasinės prigimties gyvoji esybė negali būti nužudyta. Sunaikinti arba manyti esant sunaikinamą galima tik kūną. Suprantama, tai jokiu būdu nėra skatinimas žudyti. Vedose nurodyta: mā hiṁsyāt sarvā bhūtāni – niekada ir prieš nieką nenaudok smurto. Gyvosios esybės nemirtingumo irgi neturime suvokti taip, lyg būtų skatinama skersti gyvūnus. Savavališkas bet kokio kūno nužudymas vertas pasibjaurėjimo, ir už jį baudžia valstybės bei Viešpaties įstatymai. Tačiau Arjuna žudo ne tenkindamas savo įgeidžius, bet gindamas religijos principus.