LT/BG 2.20

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 20

न जायते म्रियते वा कदाचिन्
नायं भूत्वा भविता वा न भूयः ।
अजो नित्यः शाश्वतोऽयं पुराणो
न हन्यते हन्यमाने शरीरे ॥२०॥
na jāyate mriyate vā kadācin
nāyaṁ bhūtvā bhavitā vā na bhūyaḥ
ajo nityaḥ śāśvato ’yaṁ purāṇo
na hanyate hanyamāne śarīre

Pažodinis vertimas

na —niekada; jāyate —gimsta; mriyate —miršta; —arba; kadācit —bet kuriuo laiku (praeityje, dabartyje ir ateityje); na —niekada; ayam —šitas; bhūtvā —atsirado; bhavitā —atsiras; —ar; na —ne; bhūyaḥ —ar vėl atsiras; ajaḥ —negimęs; nityaḥ —amžinas; śāśvataḥ —visad esantis; ayam —šitas; purāṇaḥ —seniausias; na —niekada ne; hanyate —žūva; hanyamāne —nužudžius; śarīre —kūną.

Vertimas

Siela niekada negimsta ir nemiršta. Ji neatsirado praeityje, neatsiranda dabar ir neatsiras ateityje. Ji – negimusi, amžina, visad esanti, seniausia. Ji nežūva nužudžius kūną.

Komentaras

Be galo maža Aukščiausios Dvasios fragmentinė dalelė kokybiškai tapati Aukščiausiajam. Ji nekinta taip, kaip kinta kūnas. Sielą kartais vadina pastovia, kūṭa-stha. Kūnas patiria šešis pokyčius. Jis gimsta iš motinos įsčių, kurį laiką egzistuoja, auga, palieka tam tikrus padarinius, palengva vysta ir pagaliau nugrimzta į užmarštį. O štai siela tokių pokyčių nepatiria. Materialus kūnas gimsta todėl, kad jame įsikuria siela, bet pati siela negimsta. Siela neužgimsta su kūnu, taip pat ji ir nemiršta. Miršta tas, kuris gimsta. Kadangi siela negimsta, praeitis, dabartis ir ateitis jai neegzistuoja. Ji amžina, visados egzistuojanti ir seniausia. Kitaip sakant, nėra istorinių jos atsiradimo pėdsakų, nors mes ir norime juos rasti, turėdami galvoje kūną. Siela niekada nesensta, kaip sensta kūnas. Todėl vadinamasis senis išlaiko tą pačią vaikystės ir jaunystės dvasią. Kūno pokyčiai sielai neturi jokios įtakos. Ji nesunyksta kaip medis, kaip visa, kas materialu. Siela nesukuria ir šalutinių produktų. Vaikai, kūno sukurti šalutiniai padariniai, irgi yra skirtingos individualios sielos; tik dėl kūno mums atrodo, kad jie yra kažkokio žmogaus palikuonys. Kūnas vystosi, nes jame glūdi siela, tačiau pati siela neturi atžalų ir nesikeičia. Todėl siela ir nepatiria kūnui būdingų šešių pokyčių.

„Kaṭha Upaniṣados“ (1.2.18) analogiškoje citatoje skaitome:

na jāyate mriyate vā vipaścin
nāyaṁ kutaścin na babhūva kaścit
ajo nityaḥ śāśvato ‘yaṁ purāṇo
na hanyate hanyamāne śarīre

Šio posmo esmė ta pati, kaip ir „Bhagavad-gītos“, tačiau jame pavartotas vienas ypatingas žodis – vipaścit, reiškiantis „mokytas“ arba „turintis žinių“.

Siela – kupina žinojimo, kitaip sakant, ji visada ir visiškai sąmoninga. Taigi sąmonė – sielos požymis. Net jeigu negalime aptikti sielos širdyje, kur ji glūdi, vien jau sąmonės buvimas padeda suvokti egzistuojant sielą. Kartais saulės nematyti dėl debesų ar dėl kitos priežasties, bet jos šviesą matome ir dėl to žinome, kad dabar – diena. Vos tik ankstyvą rytą nušvinta padangė, mums jau aišku, kad pateka saulė. Analogiškai, matydami sąmonę kūne – ar žmogaus, ar gyvūno, suvokiame jame slypint sielą. Tačiau ta sielos sąmonė skiriasi nuo Aukščiausiojo sąmonės, nes aukščiausioji sąmonė yra žinojimas, apimantis viską: praeitį, dabartį ir ateitį. Individualiai sielai yra būdinga užmarštis. Siela, pamiršusi savo tikrąją prigimtį, gali pasisemti mokslo ir šviesos iš aukščiausiųjų Kṛṣṇos pamokymų. Tačiau Kṛṣṇa nepanašus į užmaršią sielą, kitaip Jo mokymas „Bhagavad-gītoje“ neturėtų jokios vertės.

Yra dviejų rūšių sielos: siela – mikroskopinė dalelytė (aṇu-ātmā) ir Supersiela (vibhu-ātmā). Šis teiginys „Kaṭha Upaniṣadoje“ (1.2.20) patvirtinamas taip:

aṇor aṇīyān mahato mahīyān
ātmāsya jantor nihito guhāyām
tam akratuḥ paśyati vīta-śoko
dhātuḥ prasādān mahimānam ātmanaḥ

„Ir Supersiela (Paramātmā), ir atomo dydžio siela (jīvātmā) yra tame pačiame kūno medyje, toje pačioje gyvosios būtybės širdyje, ir tik tas, kuris atsikratė visų materialių troškimų ir niekuo nesiskundžia, Aukščiausiojo malone gali patirti sielos didybę.“ Tolimesni skyriai parodys, kad Kṛṣṇa yra taip pat ir Supersielos šaltinis, o Arjuna – tai atomo dydžio siela, užmiršusi savo tikrąją prigimtį, todėl jai reikalinga Kṛṣṇos arba Jo bona fide atstovo (dvasinio mokytojo) pamokymų šviesa.