LT/BG 2.9

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 9

सञ्जय उवाच
एवमुक्त्वा हृषीकेशं गुडाकेशः परन्तप ।
न योत्स्य इति गोविन्दमुक्त्वा तूष्णीं बभूव ह ॥९॥
sañjaya uvāca
evam uktvā hṛṣīkeśaṁ
guḍākeśaḥ paran-tapaḥ
na yotsya iti govindam
uktvā tūṣṇīṁ babhūva ha

Pažodinis vertimas

sañjayaḥ uvāca —Sañjaya tarė; evam —šitaip; uktvā —kalbėdamas; hṛṣīkeśam —Kṛṣṇai, juslių valdovui; guḍākeśaḥ —Arjuna, pažabojęs neišmanymą; parantapaḥ —priešų baudėjas; na yotsye —aš nesikausiu; iti —taip; govindam —Kṛṣṇai, teikiančiam džiaugsmą juslėms; uktvā —sakydamas; tūṣṇīm —tylus; babhūva —tapo; ha —tikrai.

Vertimas

Sañjaya tarė: Pasakęs šiuos žodžius, Arjuna, priešų baudėjas, tarė Kṛṣṇai – „Govinda, aš nesikausiu“, ir nutilo.

Komentaras

Dhṛtarāṣṭra, matyt, labai nudžiugo sužinojęs, kad Arjuna nė nesirengia kautis, kad nori pasitraukti iš mūšio lauko ir ketina elgetauti. Tačiau Sañjaya tuojau jį nuliūdina, nes prabyla apie Arjuną, kaip apie pajėgų susidoroti su priešu (parantapaḥ). Nors Arjuną trumpam apima netikra širdgėla, kurią sukelia meilės jausmas giminaičiams, jis atsiduoda aukščiausiajam dvasiniam mokytojui, Kṛṣṇai, kaip mokinys mokytojui. Toks buvo pranašingas ženklas, kad netrukus jis atsikratys netikro sielvarto, kurį sukėlė prisirišimas prie šeimos, gaus tobulų žinių apie savęs pažinimą, arba Kṛṣṇos sąmonę, ir tada būtinai kausis. Taigi Dhṛtarāṣṭrai lemta džiūgauti neilgai, nes Kṛṣṇa apšvies Arjunos protą, ir šis kovos iki galo.