LT/BG 8.2

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 2

अधियज्ञः कथं कोऽत्र देहेऽस्मिन्मधुसूदन ।
प्रयाणकाले च कथं ज्ञेयोऽसि नियतात्मभिः ॥२॥
adhiyajñaḥ kathaṁ ko ’tra
dehe ’smin madhusūdana
prayāṇa-kāle ca kathaṁ
jñeyo ’si niyatātmabhiḥ

Pažodinis vertimas

adhiyajñaḥ — aukos Viešpats; katham — kaip; kaḥ — kuris; atra — čia; dehe — kūne; asmin — šiame; madhusūdana — o Madhusūdana; prayāṇa-kāle — mirties metu; ca — ir; katham — kaip; jñeyaḥ asi — Tave gali pažinti; niyata-ātmabhiḥ — save suvaldęs.

Vertimas

Kas yra aukos Viešpats ir kaip Jis gyvena kūne, o Madhusūdana? Kaip su pasiaukojimu tarnaujantys gali pažinti Tave mirties valandą?

Komentaras

„Aukos Viešpats“ nurodo Indrą arba Viṣṇu. Viṣṇu vadovauja pagrindiniams pusdieviams, įskaitant Brahmą ir Śivą, o Indra – pusdieviams, kurie turi vykdomąją valdžią. Tiek Indra, tiek Viṣṇu garbinamas atliekant yajñas. Tačiau čia Arjuna klausia, kas yra tikrasis yajños (aukos) Viešpats ir kaip Jis gyvena gyvosios esybės kūne.

Kartą Kṛṣṇa nukovė demoną vardu Madhu, todėl Arjuna kreipiasi į Viešpatį „Madhusūdana“. Iš tikrųjų Arjunai neturėjo kilti tie klausimai, išreiškią abejones, nes jis – Kṛṣṇą įsisąmoninęs bhaktas. Todėl tos abejonės tarytum demonai. Kṛṣṇa gerai išmano, kaip susidoroti su demonais, todėl Arjuna čia kreipiasi į Jį „Madhusūdana“, kad Jis sunaikintų Arjunos protą apsėdusias demoniškas abejones.

Labai svarbus šio posmo žodis prayāna-kāle, nes mirties valandą bus patikrinta, ką mes nuveikėme per visą gyvenimą. Arjunai rūpi sužinoti apie tuos, kurie visą laiką yra Kṛṣṇos sąmonės. Kas jiems atsitiks paskutinę akimirką? Mirties metu sutrinka visos kūno funkcijos, protas atsiduria nenormalioje būklėje. Sutrikus kūno funkcijoms, žmogus gali nepajėgti prisiminti Aukščiausiąjį Viešpatį. Didis bhaktas Mahārāja Kulaśekhara meldžiasi: „Mano brangus Viešpatie, verčiau leiski man numirti tuojau pat, kol esu sveikas, kad mano minties gulbė galėtų atrasti Tavo pėdų lotoso stiebą.“ Ši metafora vartojama todėl, kad gulbės, vandens paukščio, mėgiama pramoga – įsirausti tarp lotosų, tarsi ji norėtų pasinerti į juos visa. Mahārāja Kulaśekhara sako Viešpačiui: „Dabar mano protas ramus, aš visiškai sveikas. Jeigu numirčiau tą patį mirksnį, mąstydamas apie Tavo lotosines pėdas, be abejonės pasiekčiau pasiaukojimo tarnystės tobulumą. Bet jeigu turėsiu laukti, kol mirsiu sava mirtimi, nežinau, kas gali nutikti; juk mirštant kūno funkcijos sutriks, mano gerklę surakins dusulys ir neaišku, ar bepajėgsiu kartoti Tavo vardą. Geriau leisk man numirti tuojau pat.“ Arjuna klausia, kaip mirštančiam žmogui sutelkti mintis į Kṛṣṇos lotosines pėdas.