LT/BG 8.3

Śrī Śrīmad A.C. Bhaktivedanta Swami Prabhupāda


Tekstas 3

श्रीभगवानुवाच ।
अक्षरं ब्रह्म परमं स्वभावोऽध्यात्ममुच्यते ।
भूतभावोद्भवकरो विसर्गः कर्मसंज्ञितः ॥३॥
śrī-bhagavān uvāca
akṣaraṁ brahma paramaṁ
svabhāvo ’dhyātmam ucyate
bhūta-bhāvodbhava-karo
visargaḥ karma-saṁjñitaḥ

Pažodinis vertimas

śrī-bhagavān uvāca — Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė; akṣaram — nesunaikinamas; brahma — Brahmanas; paramam — transcendentalus; svabhāvaḥ — amžinoji prigimtis; adhyātmam — savuoju „aš“; ucyate — yra vadinama; bhūta-bhāva-udbhava-karaḥ — sukuriantis gyvųjų esybių materialius kūnus; visargaḥ — kūrimas; karma — karmine veikla; saṁjñitaḥ — vadinamas.

Vertimas

Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Nesunaikinama transcendentinė gyvoji esybė vadinama Brahmanu, o amžinoji jos prigimtis – adhyātma, savuoju „aš“. Veiksmas, kuriuo gyvoji esybė lemia savo būsimus materialius kūnus, vadinamas karma, arba karmine veikla.

Komentaras

Brahmanas nesunaikinamas – jis egzistuoja amžinai, jo prigimtis niekada nekinta. Tačiau be Brahmano yra dar ir Parabrahmanas. Brahmanas – tai gyvoji esybė, o Parabrahmanas – Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Prigimtinė gyvosios esybės padėtis skiriasi nuo tos, kurią ji užima materialiame pasaulyje. Turėdama materialią sąmonę, ji stengiasi užvaldyti materiją, tačiau būdama dvasinės, Kṛṣṇos, sąmonės, ji stengiasi tarnauti Aukščiausiajam. Būdama materialios sąmonės, gyvoji esybė gauna įvairius kūnus ir gyvena materialiame pasaulyje. Tai vadinasi karma, arba materialios sąmonės pagimdyta kūrinijos įvairovė.

Vedų raštuose gyvoji esybė vadinama jīvātma ir Brahmanu, bet niekada – Parabrahmanu. Gyvosios esybės (jīvātmos) padėtis būna skirtinga: kartais ji panyra į materialios energijos tamsybes ir tapatina save su materija, o kartais ji tapatina save su aukštesne, dvasine gamta. Todėl ji ir vadinama Aukščiausiojo Viešpaties ribine energija. Gyvoji būtybė gauna materialų arba dvasinį kūną pagal tai, su kokia gamta – materialia ar dvasine – ji save tapatina. Materiali gamta duoda jai bet kurį kūną iš 8400000 gyvybės rūšių, tuo tarpu dvasinėje gamtoje ji turi vieną vienintelį kūną. Materialioje gamtoje ji būna žmogus ar pusdievis, gyvūnas ar žvėris, paukštis etc. – tai priklauso nuo jos karmos. Norėdama patekti į materialias dangaus planetas ir naudotis jų gėrybėmis ji kartais atlieka aukas (yajñas), tačiau, nuopelnams išsekus, vėl sugrįžta į Žemę žmogaus pavidalu. Šis procesas vadinamas karma.

„Chāndogya Upaniṣada“ aprašo vediškąjį aukos procesą. Ant aukuro penkių rūšių ugnims aukojamos penkių rūšių aukos. Penkių rūšių ugnys simbolizuoja dangaus planetas, debesis, Žemę, vyrą ir moterį, o penkių rūšių aukos – tikėjimą, Mėnulyje gyvenančią būtybę (besimėgaujantį subjektą), lietų, grūdus ir vyro sėklą.

Norėdama patekti į tam tikras dangaus planetas, gyvoji esybė aukojimo metu degina atitinkamas aukas ir patenka į tas planetas. Kai nuopelnai už aukas išsenka, gyvoji esybė su lietumi nusileidžia į Žemę ir įgauna grūdo pavidalą; vyro suvalgyti grūdai pavirsta sėkla, sėkla apvaisina moterį – ir taip gyvoji esybė atgauna žmogaus formą. Ji vėl atnašauja aukas ir kartoja tą patį ciklą. Šitaip gyvoji esybė amžinai eina materialiu keliu. Tačiau Kṛṣṇą įsisąmoninęs žmogus vengia minėtų aukų. Jis tiesiogiai įsijungia į Kṛṣṇos sąmonę ir tokiu būdu rengiasi grįžti pas Dievą.

Komentuodami „Bhagavad-gīta“ impersonalistai nepagrįstai laikosi nuomonės, kad materialiame pasaulyje Brahmanas įgauna jīvos formą. Norėdami tai pagrįsti, jie cituoja penkiolikto Gītos skyriaus 7-ą posmą. Tačiau šiame posme, kalbėdamas apie gyvąją esybę, Viešpats sako: „Mano amžinoji dalelė.“ Į materialųjį pasaulį nupulti gali tik gyvoji esybė – Dievo dalelė, o Aukščiausiasis Viešpats (Acyuta) niekad nenupuola. Todėl prielaida, kad Aukščiausiasis Brahmanas įgauna jīvos pavidalą, yra nepriimtina. Svarbu atminti, kad Vedų raštai rodo esant skirtumą tarp Brahmano (gyvosios esybės) ir Parabrahmano (Aukščiausiojo Viešpaties).