LT/Prabhupada 0251 - Gopės yra amžinos Krišnos draugės



Lecture on BG 2.6 -- London, August 6, 1973

Taigi, svarbiausias Bhagavad-Gitos nurodymas yra tai, kad žmogus negali veikti, siekdamas asmeninės gerovės, žmogus turi gyventi ir veikti dėl Krišnos. Taigi, dėl Krišnos turime netgi kautis arba daryti kažką labai nemalonaus... Turime elgtis kaip elgėsi gopės. Jos buvo visiškai susižavėjusios Krišna. Krišna buvo jaunas, labai gražus vaikinas, o gopės - jaunos merginos. Tačiau tai - tik išoriniai veiksniai. Iš tikrųjų gopės yra amžinos Krišnos palydovės. Ānanda-cinmaya-rasa-pratibhāvitābhiḥ (Bs. 5.37). Gopės - Krišnos ekspansijos, Krišnos malonumų jėgos ekspansijos. Jos yra sukurtos Krišnos malonumui. Gopės nėra paprastos moterys. Jos egzistuoja tam, kad išmokytų mus mylėti Krišną netgi viskuo rizikuojant... Todėl kai Krišna vidurnaktį suviliojo gopes... Krišna fleitos garsai taip sužavėjo gopes, kad jos nedvejodamos išėjo iš namų. Kai kurios jų buvo užrakintos, tačiau gopės netgi aukojo savo gyvybę dėl pasimatymo su Krišna - toks stiprus buvo jų potraukis. Taigi, toks jaunų merginų elgesys... Remiantis Vedų kultūra, jaunos merginos negali būti neapsaugotos tėvo, vyro ar brolio. Ne, jos tikrai negali taip paprastai išeiti iš namų, ypač vidurnaktį. Taigi, toks elgesys prieštaravo Vedų principams. Jeigu atvirai, tai kažkas panašaus į prostituciją. Tačiau kadangi visa tai buvo daroma dėl Krišnos, Viešpats Caitanya rekomenduoja: ramyā kācid upāsanā vraja-vadhubhiḥ kalpitā: ,,Nėra geresnio garbinimo būdo nei tas, kurį sugalvojo Vradžos gopės. Vraja-vadhu." Tai siaubingas elgesys - jaunai merginai pabėgti iš vyro arba tėčio globos ir skubėti pas kitą jauną vaikiną... Remiantis Vedų kultūros principais, tai - neįtikėtinai bjaurus elgesys. Visgi, kadangi Krišna buvo visų svarbiausias, toks elgesys vertinamas kaip aukščiausias garbinimo būdas. Tai ir yra Krišnos sąmonė. Mes turime išmokti veikti tik dėl Krišnos, turime išmokti mylėti tik Jį. Tada mūsų gyvenimas bus sėkmingas. Žmogaus gyvenimas... Mes nusileidome į šią Žemę iš Vaikunthos prieš daug milijonų metų. Anādi karama-phale. ,,Anādi" reiškia ,,prieš sukūrimą". Mes, gyvosios būtybės, esame amžini. Nors ir kūrinija po milijonų ir trilijonų metų bus sunaikinta, gyvosios būtybės išliks. Na hanyate hanyamāne śarīre (BG 2.20). Gyvosios būtybės išlieka. Taigi, kai visas šis kosminis apsireiškimas bus sunaikintas, gyvosios būtybės išliks Višnu kūne. Vėliau, kai bus sukurta dar viena kūrinija, gyvosios esybės vėl atsiras joje tam, kad išpidytų savo troškimus. Tikrasis troškimas - grįžti namo, atgal pas Dievą.

Ši galimybė yra suteikiama. Tačiau jeigu ši galimybė yra neteisingai naudojama, šis, žmogaus gyvybės formos gyvenimas tampa labai labai rizikingas. Mes vėl ir vėl turėsime suktis gimimų ir mičių rate. Ir ne tik tai... Jeigu mes neišpildysime savo gyvenimo tikslo, turėsime vėl išgyventi visos kūrinijos sunaikinimą ir pasiliksime Višnu kūne milijonus ir trilijonus metų prieš sekantį nužengimą į Žemę. Todėl tai vadinama anādi karama-phale. ,,Anādi" reiškia ,,prieš sukūrimą". Štai kaip tai vyksta. Pats Krišna nužengia į Žemę, siekdamas mokyti apkvailintas gyvąsias būtybes. Krišna trokšta kuo greičiau grąžinti mus namo, atgal pas Dievą, nes mes esame Krišnos dalys. Jis susirūpinęs dėl mūsų. Įsivaizduokite, argi jūs nesirūpintumėte jeigu jūsų sūnus be tikslo slankiotų gatvėmis? ,,Oi, juk gali įvykti nelaimingas atsitikimas ir vargšas berniukas žus." Todėl jūs taip pat išeinate į gatvę bandydami surasti savo vaiką. Krišnos pozicija labai panaši. Šiame materialiame pasaulyje mes paprasčiausiai kenčiame gyvenimas po gyvenimo. Duḥkhālayam aśāśvatam (BG 8.15). Ši vieta labai liūdna. Tačiau dėl Majos - iliuzijos veikimo mes suvokiame šią nelaimingą padėtį kaip laimę. Tai vadinama ,,māyā". Šiame materialiame pasaulyje nėra laimės. Čia viskas labai liūdna. Kuo greičiau mes suprasime, kad šiame materialiame pasaulyje viskas yra liūdna, kuo greičiau mes pasiruošime palikti šį materialų pasaulį ir grįžti atgal namo, pas Dievą... Tai yra gyvenimo prasmė. Kitaip viskas, ką mes darome - pralaimime, žlungame. Todėl, kad mūsų gyvenime nėra svarbiausio tikslo. Na te viduḥ svārtha-gatiṁ hi viṣṇum (SB 7.5.31). Durāśayā. Mes vis tikimės, tikimės, tačiau šios viltys niekada nebus išpildytos, nes mes čia bandome susitvarkyti viską taip, kad taptume laimingi be Dievo sąmonės. Tačiau taip niekada nebus... Na te viduḥ svārtha-gatiṁ hi viṣṇuṁ durāśayā. ,,Durāśayā" reiškia viltį, kuri niekada nebus išpildyta.