LT/BG 18.73
Tekstas 73
- arjuna uvāca
- naṣṭo mohaḥ smṛtir labdhā
- tvat-prasādān mayācyuta
- sthito ’smi gata-sandehaḥ
- kariṣye vacanaṁ tava
Pažodinis vertimas
arjunaḥ uvāca — Arjuna tarė; naṣṭaḥ — išsklaidyta; mohaḥ — iliuzija; smṛtiḥ — atmintis; labdhā — atgauta; tvat-prasādāt — Tavo malone; mayā — mano; acyuta — o neklystantis Kṛṣṇa; sthitaḥ — tvirtas; asmi — aš esu; gata — pranyko; sandehaḥ — visos abejonės; kariṣye — vykdysiu; vacanam — nurodymą; tava — Tavo.
Vertimas
Arjuna tarė: Mano brangus neklystantis Kṛṣṇa, mane apėmusi iliuzija išsisklaidė. Tavo malone man grįžo atmintis. Dabar esu tvirtas ir nedraskomas abejonių. Aš pasiruošęs daryti taip, kaip Tu nurodysi.
Komentaras
Prigimtinė gyvosios esybės, šiuo atveju – Arjunos, padėtis – veikti vadovaujantis Aukščiausiojo Viešpaties įsakymais. Žmogaus uždavinys – disciplinuoti save. Śrī Caitanya Mahāprabhu sako, kad gyvoji esybė yra amžinas Aukščiausiojo Viešpaties tarnas – tokia jos tikroji padėtis. Kai gyvoji esybė tai užmiršta, ją sąlygoja materiali gamta, o tarnaudama Aukščiausiajam Viešpačiui, ji tampa išvaduotu Viešpaties tarnu. Prigimtinė gyvosios esybės padėtis – būti tarnu. Ji tarnauja arba iliuzinei energijai, māyai, arba Aukščiausiajam Viešpačiui. Jei gyvoji esybė tarnauja Aukščiausiajam Viešpačiui, ji yra savo normalioje būklėje, o jei pasirenka tarnauti iliuzinei, išorinei energijai, be abejonės, patenka nelaisvėn. Apimta iliuzijos gyvoji esybė vergauja materialiame pasaulyje. Ją kausto geismas ir troškimai, ir vis dėlto ji galvoja esanti pasaulio valdovė. Šitai vadinasi iliuzija. Kai žmogus išsivaduoja, iliuzija pradingsta, ir jis savo noru atsiduoda Aukščiausiajam, veikia, vadovaudamasis Jo troškimais. Paskutinė iliuzija, paskutiniai gyvajai esybei paspęsti māyos spąstai – tvirtinimas, kad ji esanti Dievas. Gyvoji esybė laiko save nebe sąlygota siela, o Dievu. Ji tokia neišmintinga, jog nesuvokia paprasčiausio dalyko: jei ji būtų Dievas, ar ją galėtų apnikti abejonės. Apie tai ji nepagalvoja. Žodžiu, tokie yra paskutiniai iliuzijos spąstai. Iš tikrųjų, išsivaduoti iš iliuzinės energijos – tai pažinti Kṛṣṇą, Aukščiausiąjį Dievo Asmenį, ir sutikti veikti pagal Jo įsakymus.
Šiame posme svarbi reikšmė tenka žodžiui moha. Moha nurodo tai, kas priešinga žinojimui. Tikrasis žinojimas – tai supratimas, jog kiekviena gyvoji būtybė yra amžinas Viešpaties tarnas, tačiau užuot susitaikiusi su šia savo padėtimi, gyvoji būtybė mano esanti ne tarnas, o materialaus pasaulio valdovas, nes geidžia viešpatauti materialioje gamtoje. Tokia jos iliuzija. Tačiau Viešpaties ar jo tyro bhakto malone tą iliuziją galima nugalėti, ir kai ji išsisklaido, gyvoji esybė sutinka veikti su Kṛṣṇos sąmone.
Būti Kṛṣṇos sąmonės – reiškia vykdyti Kṛṣṇos nurodymus. Apgauta išorinės materialios energijos, sąlygota siela nesupranta, kad Aukščiausiasis Viešpats yra valdovas, kupinas žinojimo ir visa ko savininkas. Jis gali dovanoti Savo bhaktams ką tik panori. Jis yra visų draugas, tačiau bhaktui Jis ypač prielankus. Jis valdo materialią gamtą ir visas gyvąsias esybes, yra neišsenkamo laiko valdovas, kupinas visų turtų ir galybės. Aukščiausiasis Dievo Asmuo gali dovanoti bhaktui net Patį Save. Jo nepažįstantis žmogus yra užkerėtas iliuzijos. Toks žmogus netampa bhaktu ir toliau vergauja māyai. Tačiau Arjuna, išgirdęs „Bhagavad-gītą“ iš Aukščiausiojo Dievo Asmens lūpų, iš karto atsikratė visų iliuzijų. Jis suprato, kad Kṛṣṇa – ne vien jo draugas, bet ir Aukščiausiasis Dievo Asmuo. Jis išties suvokė Kṛṣṇą. Taigi studijuoti „Bhagavad-gītą“ – tai suvokti Kṛṣṇą. Kai žmogus įgyja visišką žinojimą, jis savaime atsiduoda Kṛṣṇai. Todėl Arjuna, supratęs, jog Kṛṣṇa sumanė pristabdyti nereikalingą gyventojų gausėjimą, paklusdamas Kṛṣṇos troškimui sutiko kautis. Jis vėl paėmė į rankas ginklą – strėles ir lanką – ir Aukščiausiojo Dievo Asmens įsakymu pasirengė mūšiui.