LT/BG 17

Revision as of 04:34, 27 November 2017 by Modestas (talk | contribs) (Bhagavad-gita Compile Form edit)
(diff) ← Older revision | Latest revision (diff) | Newer revision → (diff)



Prabhupados komentarus galite rasti paspaudę ant teksto nuorodos

Tekstas 17.1: Arjuna paklausė: O Kṛṣṇa, kokia padėtis tų, kurie nesilaiko šventraščių principų, o garbina pagal savo įsivaizdavimą? Dorybė, aistra ar neišmanymas juos veikia?

Tekstas 17.2: Aukščiausiasis Dievo Asmuo tarė: Pagal tai, kokią prigimtį įkūnyta siela gavo iš gamtos guṇų, jos tikėjimas gali būti trejopas: dorybės, aistros ar neišmanymo. Išgirski dabar apie tai.

Tekstas 17.3: O Bharatos sūnau, vienoks ar kitoks tikėjimas priklauso nuo to, kaip gyvąją būtybę veikia gamtos guṇos. Sakoma, kad gyvoji būtybė išpažįsta tokį tikėjimą, kokios guṇos ją veikia.

Tekstas 17.4: Žmonės, kurie yra dorybės guṇos, garbina pusdievius, tie, kurie yra aistros guṇos – demonus, o paveiktieji neišmanymo guṇos garbina vaiduoklius bei dvasias.

Tekstai 17.5-6: Tie, kurie atlieka šventraščių nerekomenduojamą rūsčią askezę ir visa tai daro iš pasipūtimo bei egoizmo, skatinami geismo bei potraukių, kurie yra kvailiai ir kankina kūną, sudarytą iš materijos pradmenų, o taip pat ir Supersielą jame, tie yra demonai.

Tekstas 17.7: Valgis, kurį išsirenka žmogus – net ir tas yra trijų rūšių ir atitinka tris materialios gamtos guṇas. Tą patį galima pasakyti ir apie aukų atnašavimą, askezes bei labdarą. Dabar paklausyk, kuo jie skiriasi.

Tekstas 17.8: Valgis, patinkantis tiems, kurie yra dorybės guṇos, ilgina gyvenimą, apvalo būtį ir suteikia jėgų, sveikatos, laimės bei pasitenkinimo. Toks maistas – sultingas, riebus, sveikas ir mielas širdžiai.

Tekstas 17.9: Pernelyg kartus, rūgštus, sūrus, aštrus, pikantiškas, sausas bei deginantis valgis patinka tiems, kurie yra aistros guṇos. Šitoks maistas sukelia kančias, sielvartą ir ligas.

Tekstas 17.10: Valgis, paruoštas anksčiau kaip prieš tris valandas iki valgant, beskonis, sugedęs ir dvokiantis, susidedantis iš kitų valgyto maisto likučių bei neliečiamų dalykų, patinka tiems, kurie yra tamsos guṇos.

Tekstas 17.11: Iš aukų – tos, kurios atnašaujamos vadovaujantis šventraščių nurodymais, iš pareigos ir netrokštant jokio atpildo, yra dorybės guṇos.

Tekstas 17.12: Tačiau žinoki, o geriausias iš Bhāratų – aukos, atnašaujamos laukiant materialios naudos arba paskatintos išdidumo, priklauso aistros guṇai.

Tekstas 17.13: O bet kokia auka, kurią atnašaujant nesilaikoma šventraščių nurodymų, nedalijamas prasādam [dvasinis maistas], negiedami Vedų himnai ir neatlyginama šventikams, ir kuri atnašaujama be tikėjimo – yra neišmanymo guṇos.

Tekstas 17.14: Kūno askezė – tai Aukščiausiojo Viešpaties, brahmanų, dvasinio mokytojo, vyresniųjų, pavyzdžiui, tėvo bei motinos, gerbimas, švara, paprastumas, celibatas ir prievartos nenaudojimas.

Tekstas 17.15: Kalbos askezė pasireiškia tuo, kad sakomi teisingi, malonūs, palankūs, kitų netrikdantys žodžiai ir reguliariai cituojami Vedų raštai.

Tekstas 17.16: O pasitenkinimas, paprastumas, rimtis, savitvarda ir savo būties apvalymas yra proto askezė.

Tekstas 17.17: Ši trijų rūšių askezė, kurią su transcendentiniu tikėjimu atlieka žmonės, nelaukiantys materialios naudos, o siekiantys patenkinti Aukščiausiąjį – vadinasi dorybės guṇos askezė.

Tekstas 17.18: Askezė, atliekama iš puikybės, siekiant išsikovoti pagarbą, šlovę ir garbinimą, sakoma, yra aistros guṇos. Ji nėra nei pastovi, nei ilgalaikė.

Tekstas 17.19: Askezė, atliekama iš kvailumo, kankinant save ar norint sunaikinti kitus ar jiems pakenkti, sakoma yra neišmanymo guṇos.

Tekstas 17.20: Labdara, teikiama iš pareigos, nelaukiant atlygio, tinkamu laiku ir tinkamoje vietoje bei jos vertam žmogui, yra dorybės guṇos.

Tekstas 17.21: Tuo tarpu labdara, teikiama tikintis atlygio ar trokštant jos rezultatų sau, o taip pat jei ji atliekama nenoromis, yra aistros guṇos.

Tekstas 17.22: O labdara, suteikta nešvarioje vietoje, netinkamu laiku, nevertoms asmenybėms ar atsainiai ir be pagarbos, yra neišmanymo guṇos.

Tekstas 17.23: Nuo tada, kai sukurtas pasaulis, Aukščiausiajai Absoliučiai Tiesai pažymėti vartojami trys žodžiai – oṁ tat sat. Šiais trimis simboliniais įvaizdžiais naudojosi brahmanai, kai giedodavo Vedų himnus ir atnašaudavo aukas Aukščiausiojo patenkinimui.

Tekstas 17.24: Todėl transcendentalistai, pagal šventraščių nurodymus atnašaudami aukas, teikdami labdarą bei atlikdami askezę, šią veiklą visada pradeda skiemeniu „oṁ“, kad pasiektų Aukščiausiąjį.

Tekstas 17.25: Įvairių rūšių aukas, askezes ir labdarą reikia atlikti netrokštant jų vaisių sau ir su žodžiu „tat“. Šių transcendentinių veiksmų tikslas – išsivaduoti iš materijos pančių.

Tekstai 17.26-27: Absoliuti Tiesa yra atsidavimo aukos tikslas ir žymima žodžiu „sat“. Atnašaujantis šią auką irgi vadinasi „sat“, kaip ir visi aukojimo, askezės ir labdaros darbai, kurie atitinka absoliučią prigimtį ir yra skirti Aukščiausiajam Asmeniui patenkinti, o Pṛthos sūnau.

Tekstas 17.28: O Pṛthos sūnau, bet kokia auka, labdara ar askezė, atlikta netikint Aukščiausiąjį, yra laikina ir vadinasi „asat“. Tokia veikla niekam tikus, iš jos nebus naudos nei šį, nei kitą gyvenimą.